“Džiaugsmas – tai mūsų prigimtinė sielos teisė ir išjaustas pasirinkimas” Vika Monkute

Kiekvienas žmogus, gyvenantis šioje žemėje, turi visiškai pilnavertišką teisę būti laimingu ir džiaugsmingu. Mes to sąmoningai ar nesąmoningai vis tiek siekiame. Gyvenime pasitaiko visko ir jis mums įteikia tiek malonias, tiek susimąstyti priverčiančias situacijas. Tikiu, jog daugelis sutiksite, kad savimi patenkinti, laimingi žmonės yra tarsi traukos objektas. Jų akys spindi, o veidą dažnai puošia šypsena. Yra net tokių, kurie savo buvimu nuskaidrina visą aplinką ir užkrečia savo džiaugsmu kitus. Ir tai netgi nebūtinai išreikšta jų išorėje. Jie tuo tiesiog spinduliuoja, be jokios priežasties.

Psichologija džiaugsmą dažniausiai sieja su teigiama emocija, kuri išreiškia laimę ir vidinę pilnatvę. Pasak jų, džiaugsmą sukeliantys potyriai ar būsenos yra gerovė, linksmumas, dvasinis ir fizinis pasitenkinimas, žavėjimasis, pasitikėjimas savimi. Man rodos, vienas iš nuostabiausių pavyzdžių, kaip atrodo džiaugsmas praktiškai – tai užtenka pažvelgti į vaikus. Į jų angelišką šypseną, juoką be priežasties. Tai jiems tiesiog natūralu. Tačiau kas atsitinka, kai žmogus pamiršta, jog ta būsena yra visiškai legali ir sveikintina būnant ir suaugusiu? Priežasčių tikriausiai galima atrasti daug. Tai ir negatyvaus požiūrio formavimas į gyvenimą, nemalonių situacijų pasireiškimas. Dvasinėje literatūroje galite išgirsti tokį terminą kaip negatyvios karmos pasireiškimas. Tačiau man rodos, jog mes paprasčiausiai pamiršome savo pamatines vertybes.

Man džiaugsmas – tai daug daugiau nei emocija. Tai tam tikras būvis. Sąmoningas pasirinkimas. Jis jau yra mumyse, tad labai toli ieškoti ir nereikia. Jį reikia pažadinti ir kurti savyje. Jį be galo sunku sukurti dirbtinai. Viskas ko mums reikia – tai vėl atgauti vidinę pusiausvyrą, įkvėpimą gyvenimui, savo prigimčiai. Realizuoti duotus talentus ir vėl iš naujo mokytis džiaugtis. Mes negebame džiaugtis dėl labai vienos paprastos priežasties – negatyvių emocijų ir minčių, kurių pasireiškimas yra daug priimtinesnis, nei noras pažvelgti vidun, prisiimti atsakomybę už tai ką jaučiu, peržvelgti ir padirbėti su savo įsitikinimais, noro kaltini išorines aplinkybes, žmones.

Didžiausia džiaugsmo priešingybė – tai liūdesys. Liūdesys dažniausiai aplanko tuomet, kai mes negyvename savo gyvenimo. Turime begales priekaištų sau ir aplinkai. Kai neužtenka drąsos įsiklausyti į tylų sielos kuždenamą balsą. Juo pasitikėti. Kai kausto baimė, pradėti savo autentišką gyvenimo kūryba. Liūdesys aplanko dėl didžiulio sukaupto skausmo ir įvairiausių įsižeidimų, negebėjimo atleisti nei sau, nei kitam. Ir mes taip paskęstame tame, jog paprasčiausiai su laiku džiaugsmo įkvėpimui nebelieka vietos. Liūdesys taip pat yra siejamas su mūsų fizine širdimi. Net mokslininkai yra padarę daug tyrimų, jog visos širdies ligos yra būtent džiugesio savo gyvenime nebuvimo pasekmė. Yra sakoma, jog svarbiausias vaistas čia – juokas.

“Danguje žėri žvaigždės, upės teka palaimingai, medžių šakos šoka vėjyje, o paukščiai džiugina savo giesme. Paklausk savęs, o kodėl aš jaučiuosi toks varganas, gyvendamas šioje džiaugsmingos šventės apsuptyje?“

Amma

Be galo gerai atsimenu save prieš kokius penketą metų, kai manyje pradėjo rastis tokios netikėtos būsenos, kaip šypsenos ir džiugesio aplankymas, kurio niekaip negalėjau susieti su išoriniais objektais. Jie tarsi tik vėliau būdavo to pasekmė. Keistai jaučiausi, o dar keisčiau turbūt pasirodydavo mane supančiai tuometinei aplinkai. Bet man tai tapo didžiuliu įkvėpimu, kuris visiškai supurtė mano pasaulėžiūrą. Suvokiau, kad aš daug laimingesnė tuomet, kai nesieju savo džiaugsmo su jokiu kitu išoriniu objektu. Tai nereiškia, kad jų nereikia ar jie neegzistuoja. Tačiau neapsakoma laisvė sužibėdavo tais momentais. Leidau sau tame išbūti, žinodama, kad gyvenimas yra nuolatos tekanti ir besikeičianti upė, kuria galime žavėtis tik tuomet, kai pavyksta išbūti momento stebėjime. Man rodos, tą džiugesį puikiai transliuoja mūsų gamta. Čia man norisi pasidalinti nuostabia citata, kuri galbūt privers susimąstyti: “Danguje žėri žvaigždės, upės teka palaimingai, medžių šakos šoka vėjyje, o paukščiai džiugina savo giesme. Paklausk savęs, o kodėl aš jaučiuosi toks varganas, gyvendamas šioje džiaugsmingos šventės apsuptyje?“

Kuomet tariu žodį džiaugsmas, man natūraliai atsiranda šypsena. Taip ir norisi, kad jis niekuomet nesibaigtų. Nors esu ne kartą girdėjus, iš mane įkvepiančių savo gyvenimu žmonių, jog jei norime mėgautis amžinuoju džiaugsmu, atsiduokite savo sielai, savo dvasiai ir jos perkels jus į begalinę erdvę bei amžinybę. Tuomet net ištikus nelaimei, net jei užklups gyvenimo iššūkiai, kančia, vis tiek jausite džiaugsmą. Žinoma, tai labai įkvepia, bet kaip nepaprasta kai susiduri su tais nemalonumais ir pamiršti tas nuostabias tiesas. Jos tarsi kažkur išgaruoja. Tos patirtys pasimeta ir vėl pasineri į nemalonių minčių mintijimą, užuot jas tiesiog priėmus. Ir per daug neįsitraukus.

Tikriausiai kyla klausimas, ar žmogus, kuris nusprendė įnešti į savo gyvenimą daugiau džiaugsmo būsenos yra visuomet laimingas ir nuolat šypsosi? Nemanau. Man rodos, kaip jau minėjau anksčiau, džiaugsmas turėtų tapti mūsų natūralia būsena ir prigimtine teise. Tai žmogaus esaties dalis. Vidinio darbo su savimi pasekmė. Manau, jog džiaugsmo būseną savyje ir savo gyvenime kuriantis žmogus susiduria su viskuo. Juk esame žmonės, turime savo veiklas, kažkokias atsakomybes, džiugias ir ne tokias džiugias akimirkas paprasčiausiai kasdienos darbuose. Bendravime. Rutinoje. Natūralu, kad džiaugsmas išgaruoja ir kai esame paprasčiausiai pavargę ar neišsimiegoję. Tačiau visiškai esu tikra sakydama, ką galime įžvelgti tokių žmonių gyvenimuose – tai jų neišblėstantį entuziazmą, begalinę drąsą, įkvėpimą, kažkokią neapaiškinimą laisvę ir atsipalaidavimą, kuomet su visais užklupusiais iššūkiais jie rodos taip lengvai susitvarko. Ir netgi daugiau susitvarko su savo vidine būsena ir kaip rodos įveikia tas situacijas be menkiausio nusivylimo. Pasimoko iš savo klaidų ir keliauja sau puikiai žinomu Keliu. Aš esu be galo laiminga, kad turiu galimybę sutikti arba bent būti šalia tokių žmonių taip pat. Man rodos, tokie žmonės žino, jog vidinio džiaugsmo iš jų atimti niekas negali ir tai tampa jų varomoji jėga. Net neabejoju, jog tie, kurie skaitote, esate tame kelyje. Arba tai jus įkvepia.

Kuo mums dar yra naudingas Džiaugsmas?

Džiaugsmo energija tirpdo mūsų emocinius blokus, kurie susiformavę dėl neteisingų įsitikinimų, kurie daugiau sukausto, nei išlaisvina. Neabejotinai, suteikia entuziazmo ir įkvėpimo mūsų kūrybai. Suteikia pasimėgavimą tiek mažais, tiek dideliais dalykais. Mes gebame paprasčiausiai džiaugtis savimi. Visa ta energija ir intencija tai pat nugulė į MALOKA „Džiaugsmas“ Malą. Parinkti atitinkami mineralai, kurie būtent sprendžia tas problemas. Jei kartu su ja, dar pasipuoši ir savo šypsena – tavo gyvenime neabejotinai atsirast ir džiaugsmo, ir drąsos, ir įkvėpimo.

Kaip galima būtų praktikuoti džiaugsmą?

Manau, pirmiausia reikia mūsų noro ir aiškaus žinojimo. Paklauskite savęs šių pagrindinių klausimų:

• ką noriu matyti savyje?

• Ką noriu įnešti į savo gyvenimą ir kuo dalintis su kitais?

• Ką renkuosi jausti liūdesį, skausmą, pavydą, įsižeidimus ar džiugesį ir pasitenkinimą? Ką galėčiau dėl to padaryti?

Išlauk, kol tie atsakymai ateis. Nebūtina juos iškart atsakyti. Visuomet duok sau laiko. Kiekvienas išjaustas atsakymas ir patyrimas, bus tau kaip neįkainojama dovana. Tarsi brangakmenis, kuris suspindės tavo širdies erdvėje. Tuomet jau galima nešti ir kitiems. Nes tuo, kuo dalinamės, grįžta mums su kaupu pačiais netikėčiausiai būdais. Mes esame be galo ištroškę ir išsiilgę to dieviško džiaugsmo, meilės, taikos ir palaimos. Tad linkiu, jog vis daugiau mūsų dėvėtume tikrąją džiaugsmo kaukę, sklindančią iš mūsų širdžių. Ir lai kuo daugiau laimingų žmonių supa mus.