Dažnai, išgirdę žodį atsidavimas (angliškai: devotion or surrender), daugeliui iš mūsų gali kilti asociacijos su kažkuo, kas siejasi su silpnumu. Dažnai net kyla atmetimo reakcija. Ir ši nuostabi vertybė yra beveik išstumta iš mūsų gyvenimų. Tai manęs visiškai nestebina, nes mes nuo pat mažens esame skatinami veikti labai aktyviai, be atodūsio siekti savo tikslų ir aiškiai kontroliuoti savo gyvenimą. Ir tai jokiu būdu nėra blogai. Tik tiesa ta, kad pati atsidavimo reikšmė yra be galo supainiota. Ir tiesą sakant – tai neįkainojama vertybė ne tik mūsų asmenybės augimui, bet ir Gyvenimo pilnatvei.
Mes esame išmokę kontroliuoti dalykus gyvenime ir tai atrodo, kad suteikia mums saugumą ir laimę. Žinoma, kad tai yra tam tikra saugumo forma, kai aiškiai žinome kas ir po ko vyksta. Dažnai mes pajungiame savo stiprią valią, kad tik nieko neįvyktų nenumatyto, neplanuoto. Ir būtent ta nežinomybė mus dažnai gąsdina. Būtent dėl jos mes bijome pokyčių ir tokiu būdu užkertame sau kelią pažinti tai kas nežinoma. Dažniausiai tai yra neįkainojami dalykai, suteikiantys mums visiškai naujas pradžias ir atnešantys mums naujus suvokimus. Jeigu ką ir galime kontroliuoti – tai savo pačių reakcijas į įvykius ar žmones.
Atsidavimas, kurį aš įvardinau kaip meną, neša daug nuostabių dalykų. Kartais gyvenime atsitinka taip, kai pamatome, jog visa kontrolė slysta iš po kojų. Būtent tą akimirką, mes galime susidurti su pačia atsidavimo energija. Ji reikalauja iš mūsų ne dar didesnio įvykių forsavimo, o kaip tik sustojimo ir įsiklausymo. Tuomet pats tinkamiausias laikas, kai galime pamatyti, kaip esame įpratę skubinti įvykius, ko pasekoje atsiranda dar didesnė įtampa. Atsidavimo menas tuo tarpu mus moko ne forsuoti dar labiau, o kaip tik leisti viskam vykti. Vykti tam, kai tikrai negalime nieko padaryti. Jaučiu, kad tai yra daugiau moteriškos energijos pripildytas Kelias. Drįsčiau teigti, net šiek tiek primirštas mūsų visuomenėje.
„Kartais ateina laikas, kai nieko labiau reikšmingo nelieka, kaip tik atsiduoti Meilei“
Rumi
Atsidavimo nereikėtų maišyti su nieko nedarymu, pasyviu prisitaikymu ar silpnumu. Netgi atvirkščiai, tai yra daug stiprybės savyje reikalaujantis dalykas. Atsidavimas mumyse pažadina pasitikėjimą. Suteikia naujų jėgų ir su nauja žvalia energija leidžia žvelgti į save ar savo gyvenimo įvykius. Atsidavimo menas yra viena iš pagrindinių mano praktikų. Ir tai sakyčiau nėra taip paprasta iš pat pradžių, tačiau man tai suteikė neįkainojamas dovanas savo pačios kasdienybėje. Mano mylimas poetas Rumi yra pasakęs „Kartais ateina laikas, kai nieko labiau reikšmingo nelieka, kaip tik atsiduoti Meilei“.
Atsidavimas mus moko priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra. Jis moko mus lūkesčius, kuriuos vis taip norime nukreipti į kitus, švelniai ir su meile atsukti į save. Jis moko mus atskirti kas yra tikra nuo to, kas yra netikra. Jis moko mus įsiklausymo į savo vidaus poreikius. Moko vidinio išjautimo. Jis suteikia mums energijos atlikti tuos darbus, kuriuos giliai širdyje žinome, kad turime atlikti. Atsidavimas aiškiai leidžia susidėlioti vertybes, kurios kyla labiau iš savo vidinės vertybių ašies, nei primestos kitų. Taip pat labai svarbus elementas atsidavimo mene yra vis auganti dvasinė jėga, kuri yra paremta tikrosios Meilės energija. Ji grąžina atgal į mūsų širdies namus. Veda iš dualumo į vienio sąmonę. Leidžia savyje harmoningai apjunti vyriškos ir moteriškosios prigimties esmes.
Jaučiu, jog būtent atsidavimo dėka, mes pamatome savyje tiek stipriąsias, tiek silpnąsias savo puses. Visi esame žmonės, todėl nuolatinis noras būti tobuliems ar geriausiems, veda į norą lyginti save su kitais. Ir tai tik padaugina daugiau įtampos mūsų mintyse ir emocijose. Kartą, bendraudama su nuostabiu vyru savo kelionės Azijoje metu, gvildenome įvairius gyvenimo aspektus ir žinoma, kas turbūt nieko nenustebins buvusius Azijoje, dvasinės temos ten tiesiog sklando ore. Tad jų aplenkti ar išvengti yra tiesiog neįmanoma. Tačiau kaip ir visur, ne viskas kas sklando ore yra būtina priimti kaip vieną ir vienintelę Tiesą. Mano pačios patyrimu, visi sutikti nuostabūs žmonės, Mokytojai, Mokymai vis labiau skatina atrasti ir patirti Tiesą viduje, atradus ją – ja gyventi. Išdrįsti ir ja dalintis. Tad grįžtant prie mano susitikimo vedusio į ilgus pokalbius ir patį buvimą, po kurio laiko kažkur giliai manyje į paviršių sukilo stiprus vidinis skausmas. Skausmas, kur rodos mums buvo uždrausta jausti. Jausti ypatingai vyrams, ar kaip vėliau suvokiau, tai pažeistai vyriškai energijai mumyse. Ir būtent tai mus stabdo nuo atsidavimo dabarties momentui. Nuo atsidavimo savo Aukščiausiai prigimčiai, nuo atsidavimo Meilei. Išsilaisvinimo iš tūkstantmečius nešamo skausmo mūsų pasąmonėje. Tai be galo subtilus momentas ar net visas Kelias. Kurį anksčiau ar vėliau, turės nueiti kiekvienas. Po šio pokalbio, panirus į tylą, vėliau visa patirtis nugulė į užrašytą poemą.
Išdrįsk parodyti savo silpnumą
Nebėk nuo jo Tu taip toli
Užglaistydamas išoriniais veiksmais
Išdrįsk pajusti savo pažeidžiamumą
Pajusk, koks gylis atsiveria tuomet Tavy
Išdrįsk, nebėk, pabūk, pajusk
Tai tik dalis
Dalis netikrojo Tavęs
Išdrįsk su Meile apkabinti save
Tu jau esi saugus ir mylimas savojoje širdy
Nebėk, pajusk, neužrakink ir nepaslėpk šio skausmo tu vėl giliai savy
Tai tik dalis
Dalis netikrojo Tavęs
Vika Monkute, poezija
Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, o tai kaip praktikuoti tą atsidavimą? Ką daryti, kad jo daugiau būtų mano gyvenime? Per savo iki šiol, kad ir labai dar nedidelę patirtį, aš išskirsčiau tris pagrindinius dalykus, kurie galėtų tave artinti prie to, kas tai yra atsidavimo menas:
- Priėmimas
- Atleidimas
- Susitaikymas ir paleidimas
Trumpai iliustruosiu šiuos tris žingsnius per pavyzdį, kad būtų lengviau įsisamoninti. Kuomet mes susiduriame su situacija ar žmogumi, kuri nėra pati maloniausia, ar kelianti iššūkius ir jos vienaip ar kitaip negalime išvengti. Ir tai susiduria visi be išimčių. Pirma ką turi padaryti – tai aiškiai pamatyti ir priimti taip kaip yra. Tarkime, mumyse kyla nuostabių ir įkvepiančių idėjų galinčių atnešti didelę vertę ne tik mums, bet ir kitiems. Tačiau neturi jokio aiškaus suvokimo kaip ir kada ją įgyvendinti. Pradedi sukti savyje mintis tol, kol anksčiau ar vėliau sukyla įtampa smegenyse ir galiausiai iš gražios idėjos lieka, tik neįgyvendinta svajonė. Tuo tarpu gali atrodyti, kad nori viską mesti ir pasiduoti. Kad nieko negali pakeisti. Kyla daugybė abejonių savimi ir žinoma, kitais. Tai ir yra momentas, kuomet situacijos priėmimas leidžia vėl sugrįžti į dabarties momentą ir jo ištakas.
Antrasis yra atleidimo žingsnis. Kai galiausiai turime atiduoti idėją, kad esi viską kontroliuojanti ir žinanti geriausiai kaip ir ką padaryti. Kaip turi elgtis kiti mūsų atžvilgiu. Gali būti, net jauti norą viską padaryti tik pati viena. Atleidimas čia būtų ta vieta, kai mes priėmę, aiškiai galime pirmiausia atleisti sau už savo netobulumus. Pasimokyti iš jų. Ir prisiminti, kad nėra klaidų, o yra tik pamokos. Ir toliau atsitiesus keliauti. Būtent tas atleidimo momentas, kurį kiekvienas gali patirti savaip ir veda mus į susitaikymą su tuo kas yra. Veda į paleidimą ir visiškai sunkaus svorio atidavimą savo aukštesniąjai prigimčiai, ar dar įprasta vadinti Dievui ar Visatai. Tai jau priklauso nuo tavo įsitikinimų. Ir tame nuo mūsų nepriklausomame atsidavime, mes ne tik paaugame, bet ir įgauname vėl stiprybės judėti su daug didesniu entuziazmu, džiaugsmu, nuolankumu ir įkvėpimu. Man rodos, tuomet gyvenimas tampa toks turtingas, džiaugsmingas ir reikšmingas.
Atsidavimo menas – kai nebelieka kovos, pasipriešinimo. Tik švelnus, gracingas ir taikus medžio lapo kritimas ir jo nuostabus nusileidimas ant žemės.
Taip pat į atsidavimą galime žvelgti kaip į švelnų mūsų poreikų patenkinimą Gyvenime. Jeigu neesate tikri, ko norite iš jo, būtent atsidavimo erdvė, leidžia be baimės ir teisimo, sutelkti mintis. Yra be galo gražus pavyzdys, kurį galime pastebėti gamtoje. Jei atkreipsite dėmesį, kaip švelniai ir grakščiai krenta lapas nuo medžio viršūnės, tai būtent ir atspinti kas yra atsidavimo menas. Jame nebėra kovos, pasipriešinimo. Tik švelnus, gracingas ir taikus jo nusileidimas ant žemės.
Atsidavimo tema yra be galo išjausta ir įkūnyta Sufijų tradicijoje. Dieviškosios Motinos energijos garbinimo tradicijoje. Man rodos, Kristus taip pat puikiai savo gyvenimu nešė šią žinutę. Gimdžiusios moterys turbūt paliudys, jog gimdymo procesas taip pat yra viena iš aukščiausių atsidavimo formų. Tai be galo sakralus procesas.
Šiuose paliktuose mokymuose, kuriuos paminėjau aukščiau, galime pasisemti įkvėpimo. Ir svarbiausia, taikyti savam gyvenime. Nes tik mūsų pačių patirtis, leidžia patikėti jos egzistavimu. Visa kita, lieka tik beprasmiai žodžiai.
Savo šį tekstą norėčiau užbaigti su nuostabia mintimi, kuri mane, kaip moterį begalo paliečia. Yra sakoma, jog didžiausias Moters ilgesys yra visiškas atsidavimas. Bet paradoksas tame, jog tai ir didžiausia Jos baimė. Tam, kad Ji visiškai atsiduotų savo vidiniai prigimčiai, ji turi visiškai numirti tame dabarties momente. Kad tai įvyktų, Ji turi vėl susigrąžinti Tikėjimą Gyvenimu ir savo Dieviškumu. Tai momentas, kuomet Ji visiškai susilieja su Aukščiausia savo būtimi. Tai Jos pagrindinis raktas į Meilę per vidinės laisvės pojūtį. Ir čia man rodos nėra kalbama apie atsidavimą tik vyrui fizinėje formoje, nors tai ir gali būti, kaip minima tam tikruose mokymuose. Pirmiausia mes visi turime grįžti į tą Vienybės Tyloje susiliejimą, kurio raktas ir yra visiškas pasitikėjimas tiek savimi, tiek Pasauliu, tiek Šaltiniu. To mums visiems ir linkiu.