Čia, kur mano

Laimė ir būtis

Visuomet saugu

Nes čia Namai

Vika Monkute, poezija

Kuomet išgirstame žodį namai, daugelis iš mūsų pirmiausia mąstome apie tuos namus, kuriuose jaukiai ir gražiai gyvename. Apie tuos namus, į kuriuos grįžtame po darbų, kelionių, savaitgalio išvykų ir panašiai. Apie namus, kurie mums suteikia pastogę, kuriuose apsisaugome nuo lietaus, šalčio ar karčio. Namus, kuriuose gardžiai kepa pyragas, garuoja šilta arbata, žydi gėlės ir dvelkia švara, grožiu, estetika ir natūralumu. Tai vieta, apie kurią dažnai sakoma “visur gerai, bet namie geriausia”. Ir man rodos, tai labai natūralu ir tikra. Tokių išorinių namų būtent ir linkiu. Nes tiesa ta, kad daugelis dėl vienokių ar kitokių priežasčių, neturi net tokių. Išorinių namų fasado puoselėjimas labai svarbu, tik deja, vien to neužtenka.

Kai atėjo šio teksto pavadinimas, ilgą laiką dar net nežinojau apie ką reikės parašyti. Vidinių namų sąvoka lydi mane nuo pat mažumės. Aiškiai suvokiau, kad mums reikia daug daugiau nei tik išorinių namų. Vaikystėje pamenu jaučiau tokį stiprų norą turėti savo erdvę, savo “kampą” ir kokio dėkingumo buvau, kai tėvai pranešė naujieną, jog kraustomės į keturių kambarių butą ir juose aš turėsiu savo kambarį. Jetau, kaip iš pradžių aš jį puoselėjau, tvarkiausi, net norėjau, kad niekas ten nesilankytų. Na, bet kaip ir daugelis manau vaikų ir paauglių, tai greitai praeina ir pamirštame, kaip laukiame ir didžiaugiamės gavę, ir kaip pasidaro įprasta ir dažnai nebevertinama, kai jau turime. Bet ši tema ne apie tai. Tad grįžtu prie sąvokos vidiniai namai.

Kuomet savęs paklausiau, kas man yra vidiniai namai? Apie ką jie? Kodėl žmonės turėdami nuostabius ir išpuoselėtus namus, jaučiasi tokie nelaimingi juose? Kodėl vieni turėdami kuklesnius rodos daug laimingesni? Ir tikrai yra tokių, kuriems pavykę suderinti abu šiuos dalykus.

Mes galime jaustis laimingi, pilnatviški ir savimi visur kaip namuose tik tuomet, kai atrandame savo vidinius namus.

Kuomet keliavau po Aziją, per tuos mažiau nei trejetą metų aš aplankiau ir pakeičiau mažiausiai apie 30-40 naujų vietų. Teko bendrauti su įvairiausių tautybių žmonėmis, klausytis jų gyvenimo istorijų. Džiaugiuosi, kad per tą laiką pavyko pažinti vietinę kultūrą, tikrų žmonių pasakojimus. Tuo pačiu teko nuomotis ir pagyventi, nors kartais tik keletą dienų, pas vietinius žmones. Tai labai populiarus apsistojimo būdas keliaujantiems Azijoje. Ir būtent tuomet, kažkaip pradėjau jausti, kad nors tai absoliučiai ne mano nuosavi namai, bet tas jausmas, kad tu esi tarsi namuose. Aš net nepasakysiu, kas toji priežastis, bet man po truputį ateidavo atsakymai ir susivokimai, jog mes galime jaustis laimingi, pilnatviški ir savimi visur kaip namuose tik tuomet, kai atrandame savo vidinius namus. Kai suvokiame, kad esame mylimi ir laukiami. Kad esame visiškai verti gyventi čia, mūsų žemiškame pasaulyje lygiai taip pat, kaip jaučiamės mylimi ir laukiami visuomet savojoje širdyje.

Daugelis dvasinės literatūros juos apibūdina kaip širdies namai. Tikrieji mūsų namai. Dar kiti kaip dvasiniai namai. Būtent dėl to nepakeliamo ilgesio. Galbūt to ilgesio, kurį jaučia iškeliavę emigrantai, ar to ilgesio kai tenka palikti savo artimuosius, mylimuosius ilgesniam laikui. Tas noras juos pamatyti, apkabinti ir vėl jaustis saugiems, mylimiems. Man atrodo, jog labiausiai tai galėtų apibūdinti tą jausmą. Tik tiesa ta, jog vidinių namų ilgesys yra vistik dešimtis, ar šimtus kartų stipresnis. Ir mes labai dažnai net nesusivokiame, kodėl jis toks stiprus ir jo niekas negali užpildyti iš išorės. Tad aš juos tiesiog pavadinau vidiniais namais. Tais namais, kurie nuolatos keliauja visur su mumis, kad ir kur bebūtumėme, kad ir kur begyventumėme. Tas nematomas vidinis raktas yra mumyse, o kad tas duris atrankinti, tenka pasikviesti į pagalbą kantrybę, meilę, atidumą, tikėjimą ir pasitikėjimą.

Pasidalinsiu asmenine, man palikusia gilų įspaudą manyje, istorija. Jei atvirai, aš nebuvai ir šiuo metu tikriausiai neesu iš tų, kuri pirmoji visiškai atvira širdimi ir atviromis rankomis bėgčiau iškart padėti kitiems. Gal tai skamba kiek egoistiškai, tačiau taip jau yra. Iš pradžių man labai svarbu buvo susigrąžinti visomis prasmėmis save. Todėl daug laiko praleidau ir žinoma tą darau dabar – tai “susigrąžinti” kaip mėgstu sakyti, savo vidinius namus. Kaip juos atpažinti? Galbūt geriausia galime pajusti, kai esame visiškai ramūs, nors audros skrieja aplink. Tai ir žinojimas ir aiškus tikėjimas savo esatimi. Kai nebelieka nei menkiausios abejonės.

Pamenu tuo metu viešėjau Šri Lankoje. Vaikščiojau nuostabiu paplūdimiu ir valgiau ką tik nuskintą papają. Netrukus išgirdau kažkas mane šaukia. Atsisuku, tokio vyresnio amžiaus žmogus kalba, bet nelabai aš aiškiai ir suprantu ką. Prieina, visas išsišiepęs. Atneša man iš savo kiemo kokosą. Jau buvau pripratus prie jų svetingumo, bet visuomet išlaikydavau tą budrumą. Nes jeigu jo nėra, labai lengvai galima susimaišyti ir tas draugiškumas gali taip pat suklaidinti. Na, bet klausau toliau apie jo šeimą ir paskui apie tai, ką jiems tenka išgyventi, kai užklumpa gamtos stichijos. Kai nunešami jų namai ir jie savomis rankomis turi vėl juos atsistatyti. Mat jie gyveno visai šalia vandenyno. Pakviečia į svečius ir aš taip nedrąsiai keliauju, bet viduje visiškai rami. Tai man yra tarsi patvirtinimo signalas. Šiek tiek jau matau kaip spaudžia širdį ir net skrandis stoja matant, kur gyvena. Tai tarsi visai kita erdvė, nei kurioje aš esu apsistojus už pusės kilometro, lygiai prie to pačio vandenyno kranto. Nėra ten naujų baldų, švara irgi pusėtina, namelis labiau primena kaip kambariuką. Bet lieku, nors jau kaip ir norėtųsi bėgti, nelabai “susivirškinu”, nes kaip ir neesu buvus dar iki šiol pas tokio tipo vietinius gyventojus. Bet šiluma skrieja iš tų žmonių, tas paprastumas minkština ir mano širdį. Palieka kažką neįkainojamo ilgam. Taip, aš jau žinojau, kad eisime kartu jiems maisto nupirkti, kad grįžę iš mokyklos vaikai (kurių daug nuotraukų buvo kambaryje), turėtų ką valgyti. Gal net mėnesiui užteks. Tai ir nukeliavome prie vietinės parduotuvėlės, aš jau tame buvau pasikausčius, kad viskam yra ribos ir nupirkau tik tai, kas tikrai reikalinga ir kas mano manymu praturtins jų vakarienę, net valgio užteks daugiau nei savaitei. Ir čia išlindo kita žmogaus pusė, kad norėjo dar daugiau ir net pasikeitė akimirkai veido išraiška. Aš tik nusišypsojau ir nukeliavom dar kartelį iki jų namų, atsiveikinome ir aš žingsniavau toliau savais keliais. Ilgą laiką po to, stebėdama saulėlydį, bandžiau suvokti apie ką man buvo ši patirtis. Ir man ją labiausiai apibūdina vėliau parašytos eilės, nes kartais tik taip gebu išreikšti patyrimus.

Kažkam gardus kavos puodelis

Kažkam savaitė būtiniausio maisto

Kažkam vis negana ir negana

Kažkam vis trūkumas ir trūkumas

Kuomet pavyks priimti ir tai ir tai

Suvoksi, dėl ko visa tai

Vika Monkute, poezija

Po to dar sekė daug panašių patirčių ir kitose šalyse. Tiek Indijoje, Tailande, Indonezijoje. Ir tuomet pajaučiau, jog mes tikrai turime apsižvalgyti į kitus, padėti, iš tiesti pagalbos ranką, jei tik turim galimybę. Tačiau pamačiau ir tai, jog ši būtiniausia pagalba, kurią mes darome, realiai yra netgi daugiau mums, tiems kurie tarsi dalinasi. Šioje vietoje labai svarbus žmogaus sąmoningumas, jo ketinimas ir kiek iš tiesų Meilės yra padedančiojo širdyje. Manau, jog tik tokiu būdu, gali vykti kažkokie pokyčiai.

Svarbu atminti, jog namai tai yra ir tam tikra santykio forma. Namai yra tai, ką mes į juos įnešame vidumi. Kaip mes puosialėjame juos visomis prasmėmis. Kokia energija iš jų sklinda. Kokiomis mintis ir emocijomis juose gyvename.

Visos kelionės metu ir iki šiol, aš išmokau svarbią pamoką. Tai jausti pagarbą kiekvieno žmogaus erdvei, tiek jo išorinių namų, tiek jo vidinių. Kiek įmanoma mažiau teisti ir vertinti. Jeigu jau atėjome į juos, mūsų pareiga gerbti juos. Gerbti ir išore, ir mintimis ir emocijomis. Jei kas nepatinka, žvelgti į save vidiniu žvilgsniu ir būtinai taikyti tuos norimus pokyčius savyje. Tuomet ir prasideda tikrieji stebuklai. Juk ne veltui skrendant lėktuvu nelaimės atveju yra sakoma, užsidėkite kaukę pirmiausia jūs, o tik paskui savo vaikui. Ir kaip mėgstu sakyti, kuomet išgelbėji save, pasirodo nebelieka nieko gelbėti. Tiesiog natūraliai pradedi gyvenimą gyventi jau šiek tiek daugiau galvojant ir apie kitus. Ne iš trūkumo ar noro įtikti, o iš atjautos ir tiesiog aiškaus vidinio žinojimo. Ir visa tai vyksta labai palaipsniui.

Mums gyvenantiems vakaruose, daug mažiau reikia skirti dėmesio ir energijos tai išoriniai švarai. Visi suvokiame, kad gera gyventi ten, kur dvelkia švara. Daugelis mūsų tą puikiai mokame. Todėl turime didelę dovaną, kurią dažnai tiesiog nepasinaudojame. Jaučiu, kad tai mūsų pareiga yra padaryti generalinę tvarką vidiniuose namuose. Išdrįsti pamatyti kas juose gyvena. Priimti. Pripažinti. Leisti pasakyti sau, kad viskas su manimi gerai, neesam tobuli. Tačiau ateina natūralus noras apvalyti juos nuo nerimo, baimės, godumo, pykčio, pavydo ar agresijos. Lygiai taip, kaip tvarkome ir šveičiame išorės namus, tą patį gerai padaryti ir su vidiniais. Mes juos tikrai galime pripildyti atjauta, gėriu, džiaugsmu, meile, savo šypsena, harmonija ir ramybe. Visa tai kuria mūsų mintys, emocijos, vidiniai ketinimai. Ir visa tai paliečia kiekvieną, kas patenka į tą erdvę. Ir galiausiai paliečia mūsų kolektyvinę sąmonę. Kuomet turite akimirką laisvo laiko su savimi, galite užduoti sau tokius klausimus:

• Kokioje namų erdvėje norėčiau gyventi Aš?
• Ko noriu matyti daugiau?
• Ką noriu palikti po savęs?
• Kaip noriu, jog kvėpuotų ir kuo gyventų mūsų ateities kartos? Mūsų vaikai?

Niekas to nepaneigs, jog tol, kol esame fiziniame kūne, visi esame ir žemės vaikai. Tik gaila, jog pamiršome ko atėjome, iš kur atėjome.

Pabaigai manyje lieka tik viena mintis, kuria noriu dar pasidalinti. Vis labiau ir labiau jaučiuosi tarsi laikina šios žemės gyventoja. Bet su lig tuo, mane paliečia tokia žodžiais nelabai ir įvardijama meilė ir pagarba Jai. Jos gyventojams. Ji sekė po Meilės ir Pagarbos susigrąžinimo Sau. Niekas to nepaneigs, jog tol, kol esame fiziniame kūne, esame ir žemės vaikai. Tik gaila, jog pamiršome ko atėjome, iš kur atėjome. Ir tai retorinis klausimas, nes į jį mes atsakyti turime patys.

Būtent dėl dėkingumo ir amžinumo laikinume suvokimo. Pagarbos savo šaknims, tėvams, protėviams, Tėvynei ir Motinai žemei, dar keliaujant manyje kilo Žemė mala Idėja, jos intencija. Linkiu, kad tie, kas ją nešios, turės galimybę tą kelionę taip pat pajusti. Bent akimirką. Galbūt ne visiems reikia keliauti tūkstančius kilometrų, kad išgrynintų save. Tačiau man tai buvo vidinis šauksmas ir Gyvenimą keičianti Kelionė.

Lai kiekvienas iš mūsų, savo laiku ir ritmu, grįžtume į Tikruosius dvasios širdies namus. Tų, kurių mes taip ilgimės ir niekaip negalime paaiškinti kodėl. Tuos, kurie visuomet su mumis. Mes tik juos pamiršome.  Dabar pats tinkamiausias laikas vėl juos prisiminti.