Dažnai žmogus, gyvenantis sau įprastą gyvenimą retai kada susimąsto apie žodžio Dėkingumas reikšmę. Netgi savo tekste aš jį rašau didžiąją raide. Buvo laikas, kuomet apskritai šį žodį buvau išbraukus iš savo kalbos žodyno. Rodės, kad visa ką gyvenime turiu ar ką pasiekiau, tai taip natūralu, įprasta. Tikrai nenustebčiau, jog daugelis žmonių galvoja, jog visiškai neturi už ką dėkoti. Vietoj to, jie susikoncentruoja į tai ko neturi, dar kitaip vadinamą trūkumo energiją. Taip pat yra pasirengę padėkoti tik tada, kai įvyksta kažkas labai didelio ir svarbaus. Ir tai yra natūralu, kad mes įpratę padėkoti už tai, kas suteikia mums laimės pojūtį. Padėkoti tuomet, kai mums viskas sekasi. Retai, kas nori dėkoti tuomet, kai atrodo žemė slysta iš po kojų. O paslaptis būtent tame ir yra, kad dėkoti verta visuomet. Kam ir kodėl, rasite šiame tekste.
Mano pačios dėkingumo jausmas vis labiau pradėjo grįšti, kai leidausi į savo svajonių Kelionę po Aziją. Tuomet dar nesuvokiau, kad verta dėkoti už pačius mažiausius dalykus, kuriuos turime būtent dabar, šią akimirką. Jau nuo pat pirmo įlipimo į lėktuvą, kuris mane skraidino į Tailando salą, mano mintyse sukosi dėkingumo žodžiai, kurie dar buvo persmelkti ir nežinomybės nerimo. Ten tai pat sugrįžo kūrybinė poezija, kaip dėkingumo išraiška savo vidiniai drąsai, pasitikėjimu vidine intuicija ir žinojimu, kad esu vis arčiau savęs tikros. Net nepajutau, kai aplankydavo toks laimės jausmas, kai sėdėdavau ne tik naujausio modelio automobilyje, o pirmą kartą ant išsinuomoto motorolerio ir juokingu šalmu ant galvos. Pamenu tą momentą, jog jaučiausi tarsi kūdikis. Jetau, kaip tai sukeldavo man šypseną ir dar iki šiol vis bandau išlaikyti tą jausmą. Jis buvo man tarsi nušvitimas, kuris privertė susivokti, jog mes dažniausiai būtent to ir siekiame. JAUSMO, o ne kažkokio konkretaus žmogaus ar daikto. Jie taip pat svarbu, kai aiškiai žinome, kokiu tikslu jie mums reikalingi. Daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems.
“Dėkinga Tau esu
Už basas kojas, nuolatos liečiančias žemę
Dėkinga Tau esu už nesibaigiančią šilumą
Dėkinga Tau esu už oro gaivumą ir sielos laisvumą
Dėkinga Tau esu už atvirą dangų, jūrą, saulę
Dėkinga Tau esu už suvokimus
Dėkinga Tau esu, kad išmokei pamilti save vėl iki pat šaknų
Dėkinga Tau esu už ryto paukščių čiulbėjimą
Vakaro bangų ošimą, saulės spindulius ir lietaus gaivą
Dėkinga Tau esu, kad išmokei branginti akimirką
Dėkinga Tau esu už liūdesio akimirkas
Dėkinga Tau esu už skausmą praeities
Dėkinga Tau esu, kad išmokei pasitikėti
Dėkinga ir dar kartą Dėkinga Tau esu už Gyvenimą, kurį mokini gyventi naujai.”
Vika Monkutė, Poezija
Dėkingumas mums veda iš trūkumo energijos į pilnatvės ir gausos energiją. Atrodytų be pigu, dėkoti gulint po palme su natūraliu kokosu ir žydraisiais vandenimis aplink. Žinoma, kad tai palengvina ir sustiprina tą jausmą. Ir tomis akimirkomis, kuomet galėjau sau leisti daug laiko buvimui su savimi, sukilo begalės atsiminimų. Pamenu, kad dėkingumo praktika jau įžengė į mano gyvenimą sunkiais momentais. Tais momentais, kai teko priimti svarbius gyvenime sprendimus. Kai buvau kaustoma baimės, nežinomybės. Ir ji man suteikė pasitikėjimo. Visuomet tai ko labiausiai reikėdavo, nors prisipažinsiu, gal ne visuomet ko norėdavau, būdavo su manimi. Dėkodavau už įvairias patirtis, kurios mane atvedė į tai, kuo esu dabar. Mintyse dėkodavau artimiausiems žmonėms, nors tikrai, net jie nevisuomet palaikydavo taip, kaip aš galbūt įsivaizdavau. Tai vedė mane į savo vidinio vertybinio stuburo formavimą. Savo prioritetų išsigryninimą. Savo vidinę laisvę, kuri nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.
Apie dėkingumo svarbą ir reikšmę rašo ir daugelis mokslininkų-tyrinėtojų. Apie tai kalba ir dvasiniai Mokytojai. Jie visi, kaip susitarę tvirtina, jog dėkingumas naudingas mūsų kūnui, mintims ir santykiams. Mūsų socialiniams santykiams, kūrybai.
Kad ir kaip jis svarbus ir naudingas mūsų Gyvenimuose, suvokiu, jog jis nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo. Tam reikia ir mūsų pačių pastangų. Mūsų nusistovėjusių senų nuostatų išlaisvinimui. Ir žinoma noro.
Vidinis Dėkingumas yra žymiai veiksmingesnis, nei tik išorinis demonstravimas.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad tikrai nėra būtina dabar pulti visiems už viską dėkoti. Tai vyksta palaipsniui ir natūraliai. Manau, jog pirmiausia turi būti vidinis pokytis mumyse, o su laiku tiesiog persmelkti mūsų visas gyvenimo sritis. Vidinis Dėkingumas yra žymiai veiksmingesnis, nei tik išorinis demonstravimas. Kas paneigtų, jog žmonėms patinka bendrauti su asmenimis spinduliuojačiais gyvenimo džiaugsmą. Tiesa ta, kad Dėkingumas būtent tai ir atneša į mūsų Gyvenimą. Be laimės jausmo, jis taip pat skatina kūrybiškumą ir padeda daug lengviau išgyventi nesėkmių periodą.
Kaip lavinti Dėkingumą?
Štai keletas paprastų ir veiksmingų būdų, kuriuos aš išskirčiau:
- Dėkingumo užrašai. Skirkite tam bent 21 dieną iš eilės. Užrašykite ryte arba vakare po 3, jei pavyksta po 9 dalykus už tai, kodėl jaučiatės dėkingi.
- Tik pabudę, pirmiausia ką padarykite – nusišypsokite sau. Tai galite padaryti ir mintyse, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorite to daryti išorėje. Tai taip pat labai veiksminga.
- Parašykite bent 3 dalykus, už ką esate dėkingi būtent Sau. Mano nuoširdi rekomendacija Jums būtų Maloka Jewellery „Meilė Sau“ mala, kuri natūraliai įkvėps pamatyti ne tik neigiamas, bet ir teigiamas Jūsų savybes.
Didžioji Dėkingumo pradžia – tai mūsų tėvai. Vien tik už tai, kad jie suteikė mums šią nuostabią gyvybę Gyvenimui.
Aš taip pat tariu Jums Ačiū, kad skaitote. Ir linkiu, kad natūralus Dėkingumo ir Džiaugsmo jausmas klestėtų mūsų gyvenimuose, kūryboje, santykiuose ir darbuose.
O už ką šiandien dėkinga/as esi Tu? Galite palikti savo pasidalinimą komentare.